Kaip subalansuoti maistą?

By 2019-04-17 liepos 31st, 2019 Natūralus gydymas

BALTYMAI (10–20 proc. paros maisto normos)

Baltymai svarbūs kepenų ląstelių (hepatocitų) regeneracijai ir yra svarbių aminorūgščių šaltinis – tai apsaugo nuo riebalų kaupimosi kepenų ląstelėse. Baltymų trūkumas gali lemti suriebėjusių kepenų uždegimo vystymąsi.

Kita vertus, baltymų perteklius sąlygoja inkstų funkcijos sutrikimą, inkstų funkcijos nepakankamumo vystymąsi. Todėl labai svarbus yra baltymų balansas.

Gyvūninių baltymų šaltiniai:

  • Žuvis
  • Jūros produktai
  • Vištiena
  • Kiaušiniai
  • Pienas, jo produktai ir kt.

Augalinių baltymų šaltiniai:

  • Grūdai (kviečiai, rugiai, ryžiai, kukurūzai, miežiai)
  • Sėklos ir riešutai
  • Ankštinės daržovės (pupos, pupeles, lęšiai, sojos, spindulinės pupuolės, avinžirniai, žirniai).

Dažniau pakeiskite mėsą ankštinėmis daržovėmis, praturtinkite racioną pieno produktais, nes augaliniai ir pieno baltymai yra geriau virškinami ir įsisavinami.

Jei jūsų kepenys suriebėjusios:

Naudinga baltyminė dieta: 25 proc. baltymų, sumažintas paprastųjų angliavandenių kiekis. Padidinto baltymo dieta, esant nutukimui, sąlygoja didesnį riebalinės masės sumažėjimą ir mažesnį neriebalinės masės netekimą.

Jei jums kepenų cirozė (surandėjimas, sukietėjimas):

Sergant kepenų ciroze sumažėja baltymų sintezė. Kai trūksta baltymų, daugėja komplikacijų (širdies, plaučių): nyksta širdies, diafragmos, skeleto raumenys, mažėja krūtinės ląstos paslankumas, mažėja imunitetas, blogiau gyja žaizdos, pooperacines siūlės; didėja šalutinis vaistų poveikis.

RIEBALAI (iki 30 proc. paros maisto normos)

Jei per parą suvartojate mažiau nei 20 proc. riebalų, susiduriate su rizika, jog bus nepakankamas vitamino E ir nepakeičiamų, būtinųjų riebalų rūgščių kiekis organizme.

Polinesočiosios riebalų rūgštys (EPA, DHA) – 6–10proc.

Omega 3 šaltiniai: šaltų vandenų jūros žuvys: Aliaskos lašiša, sardinė, ančiuviai, skumbrė, alsė, silkė, upėtakis, linų sėklos, kanapių sėklos ir aliejus, graikiniai riešutai ir jų aliejus, Brazilijos riešutai, moliūgų sėklos, sezamo sėklos, linų sėmenų aliejus, avokadas, tamsiai žalios lapinės daržovės (lapinis kopūstas, špinatai, garstyčių lapai), grūdai, spirulina, garstyčių sėklos, moliūgų sėklos, čija sėklų aliejus, kviečių gemalų aliejus ir kt.

Omega 6 šaltiniai: paukštiena, kiaušiniai, riešutai, lukštentos sezamo sėklos, grūdiniai, duonos produktai, košės, dribsniai, kietieji kviečiai, kviečių gemalai, pilno grūdo duona, gyvūniniai riebalai, dauguma augalinių aliejų (alyvuogių aliejus, sezamų aliejus, vynuogių sėklų aliejus, nakvišos aliejus, rapsų aliejus, linų sėklų aliejus ir kt.), moliūgų sėklos, riešutai ir kt.)

Sočiosios riebalų rūgštys– apie 10 proc.

Pagrindiniai šaltiniai – gyvūniniai riebalai, mėsos, pieno produktai, kiaušiniai, kai kurie augalinės kilmės produktai: kakavos sviestas, palmių aliejus, kokoso riešutas.

Jeigu sočiąsias riebalų rūgštis dažniau pakeisite polinesočiosiomis, galite sumažinti gliukozės lygį kraujyje, arterinį kraujospūdį, pagerinti cholesterolio rodiklius.

Linolo riebalų rūgštys – 58 proc.

Kanapių, saulėgrąžų, kukurūzų, medvilnės aliejai ir kt.

Alfa linoleno riebalų rūgštis– 12proc.

Sėmenų aliejus, sojų ir rapsų aliejus, graikiniai riešutai.

Transriebalai iki 1 proc. (jų geriau visai vengti)

Kepimui skirti riebalai, margarinas, margarinas kepiniams, pyragai, sausainiai ir kiti kepiniai, konditerijos gaminiai, padažai ir kt.

Transriebalai didina „blogojo“ cholesterolio ir mažina „gerojo“ cholesterolio kiekį. Jei per dieną suvartojama daugiau nei 2 proc. transriebalų, rizika mirti nuo širdies ligų išauga 20–32 proc.

ANGLIAVANDENIAI (iki 45 proc. paros maisto normos)

Pagal savo struktūrą ir pasisavinimą organizme angliavandeniai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinguosius:

  • Paprastieji angliavandeniai
    • Gliukozė ir fruktozė. Daugiausiai yra vaisiuose ir meduje.
    • Sacharozė, maltozė, laktozė. Daugiausiai yra cukruje, pieno produktuose, augaliniuose cukruose.
  • Sudėtingieji angliavandeniai
    • Daugiausiai yra bulvėse, duonoje.
    • Celiuliozė, ligninas, pektinas. Daugiausiai yra grūduose ir lapiniuose augaluose.

Nesaikingai vartojami paprastieji angliavandeniai didina kepenų suriebėjimo riziką. Jų gausu perdirbtuose maisto produktuose, saldumynuose, saldžiuose gėrimuose ir kt.

Sudėtingieji angliavandeniai turi daugiau ląstelienos, kūnas juos lėčiau apdoroja, todėl ši  angliavandenių rūšis suteikia energijos ilgesniam laikui, nei paprastieji angliavandeniai.

Fruktozė sutrikdo sotumo mechanizmus, didina šlapimo rūgšties kiekį kraujyje, o tai didina arterinės hipertenzijos – aukšto kraujo spaudimo – riziką. Dirbtiniai saldikliai keičia žarnyno mikrofloros sudėtį ir skatina nutukimą. Perdirbtas maistas dažnai yra praturtintas fruktoze ir sacharoze. Fruktozė vartojama kaip saldiklis gaminant saldžius vaisvandenius, sultis, želė, džemus.

Pasaulio Sveikatos Organizacija rekomenduoja suvartoti ne daugiau kaip 25 g cukraus (6 arbatinius šaukštelius) per parą.

LĄSTELIENA (skaidulos)

Skaidulos skirstomos pagal tirpumą vandenyje į tirpias ir netirpias. Abiejų rūšių skaidulų yra visuose augalinės kilmės produktuose, tačiau skiriasi jų santykis.

Rekomenduojamas vidutinis skaidulų kiekis yra 25 gramai – 2000 kcal maisto racionui, jame tirpios skaidulos turėtų sudaryti iki 10 gramų.

Tirpios skaidulos pasikeičia keliaudamos per virškinamąjį traktą, ten jos fermentuojamos bakterijų. Kai skaidulos sugeria vandenį, jos tampa panašios į želatiną. Tirpios skaidulos reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, užlaiko maistines medžiagas skrandyje ir taip ilgiau suteikia pilnumo jausmą, taip pat mažina „blogojo“ cholesterolio (MTL) kiekį. Daug tirpiųjų skaidulų turintys maisto produktai: brokoliai, Briuselio kopūstai, pupelės, špinatai, obuoliai, apelsinai, greipfrutai, avižiniai dribsniai, miežiai, vynuogės, slyvos, kriaušės, braškės, ankštiniai augalai.

Netirpios skaidulos, keliaudamos per virškinamąjį traktą, nepasikeičia. Jos kontroliuoja žarnyno rūgščių ir šarmų pusiausvyrą (pH), gerina peristaltiką – žarnyno sienelių susitraukinėjimą, kuris stimuliuoja maisto judėjimą žarnyne, pagreitina toksinų pašalinimą per gaubtinę žarną. Netirpių skaidulų gausūs maisto produktai: tamsiai žalios lapinės daržovės, šakninių daržovių lupenos, riešutai, sėklos, vaisių žievelės, nemaltų kviečių produktai ir kukurūzų sėlenos.

FERMENTAI

Virškinimo fermentai, dar žinomi enzimų vardu, yra chemiškai aktyvios medžiagos, kurios iki kelių tūkstančių kartų suaktyvina maistingų medžiagų skaidymą ir įsisavinimą organizme. Fermentai natūraliai išsiskiria gyvūnų ir žmonių virškinimo sistemoje. Daugiausiai virškinimo fermentų žmogaus organizme išskiria kasa ir plonosios žarnos sienelės. Papildomų fermentų gauname ir su vartojamu „gyvu“ maistu: termiškai neapdorotomis daržovėmis, vaisiais, raugintais pieno produktais ir pan. Augalinių fermentų gausu papajų ir ananasų vaisiuose, tačiau, jų sudėtyje esantis bromelainas ir papainas skaido tik baltymus, todėl jų poveikis yra ribotas.

Kiaulės kasos fermentai –vaistų virškinimui sudedamoji dalis. Šiuos fermentus turėtų paskirti gydytojas, nustatytos ligos ar patologijos atveju. Jų sudėtyje yra 3 fermentai (lipazė, amilazė, proteazė), kurie veikia dvylikapirštėje žarnoje.

Seniausiai medicinoje atrasti yra augalinės kilmės fermentai išgaunami iš grybų (pvz. Aspergillus) . Šie fermentai pasižymi ypatingu aktyvumu, plačiu poveikiu ir saugumu, todėl naudingi esant įvairiems virškinimo negalavimams (sunkumo jausmas, pilvo pūtimas, raugėjimas, nevirškinimo jausmas, skrandžio skausmai). Iš šių fermentų išgaunama daug skirtingų fermentų rūšių, kurios  užtikrina sklandesnį įvairių maistinių medžiagų virškinimą.

Pagrindinės augalinės kilmės virškinimo fermentų grupės bei savybės:

  • Amilazės skaido sudėtingus angliavandenius (krakmolą, cukrų) į organizmo lengvai įsisavinamus paprastuosius cukrus, tokius kaip gliukozė.
  • Celiulazės yra svarbi fermentų grupė, kuriai priklausantys fermentai padeda organizmui virškinti su augaliniu maistu gaunamą ląstelieną (skaidulas). Žmogaus organizmas negamina šių fermentų, kurie ląstelienoje esančią celiuliozę suskaido į paprastuosius cukrus. Pagrindinis celiulazės šaltinis – augalinės kilmės maistas ir maisto papildai.
  • Laktazė padeda virškinti pieno cukrų laktozę. Bėgant metams, žmogaus organizmas gamina vis mažiau šio fermento, todėl, siekiant išvengti pieno netoleravimo, būtina papildomai vartoti laktazės turintį maistą ir maisto papildus.
  • Lipazės skaido gyvūninės ir augalinės kilmės riebalus, paversdama juos mūsų organizmui reikalingomis riebiosiomis rūgštimis.
  • Proteazės yra fermentai, skaidantys baltymus į organizmo statybines medžiagas peptidus ir amino rūgštis.
  • Pektinazės padeda skaidyti pektinus, kurių gausu vaisiuose.

Augalinės kilmės virškinimo fermentai ne tik palengvina virškinimą, bet ir apsaugo virškinimo organus nuo sutrikimų, galinčių kilti dėl nepakankamo organizmo gaminamų fermentų kiekio.

Kita augalinės kilmės fermentų funkcija yra pagerinti maistinių medžiagų įsisavinimą, todėl jie ypač tinkami tiems, kuriems dažnai trūksta įvairių mikroelementų ir vitaminų.

Fermentų terapija taip pat yra efektyvus tiesioginis žarnyno gydymo būdas. Žarnyno sienelėms sugijus, jose esančios ląstelės užauga iš naujo ir vėl pradeda veikti natūraliai gamindamos fermentus.

!!!Svarbu! Vartojant virškinimo fermentus labai svarbu mitybą papildyti ir kasos funkciją skatinančiais augalais, pavyzdžiui geltonųjų gencijonų, kiaulpienės šaknų milteliais. Jų pagalba kasa natūraliu būdu suaktyvinama,  todėl išskiria daugiau virškinimų fermentų, o tai užtikrina dar efektyvesnę pagalbą virškinimui.