Tai, kas vyksta kepenyse, dažniausiai yra kaip vienpusis eismas. Iš pradžių kepenų ląstelėse kaupiasi riebalų lašeliai, vėliau kepenys suriebėja, tada kyla jų uždegimas, dar toliau – kepenų cirozė, pagaliau žmogus gali išgirsti ir diagnozę- kepenų vėžys. Apie šiuos dramatiškus pokyčius gydytojai tiek daug nekalbėtų, jei ne viena svarbi priežastis – viskas prasideda be skausmo ar kitų ligos požymių, o didžiausias kaltininkas – netinkama gyvensena, ypač- mityba.
Klaipėdos Jūrininkų sveikatos priežiūros centro gydytoja, medicinos mokslų daktarė Lolita Rapolienė apgailestavo, kad nėra tikslių epidemiologinių duomenų, kiek žmonių Lietuvoje kenčia nuo kepenų suriebėjimo, bet remiantis kitų šalių duomenimis- iki 46 proc. Pradinėse ligos stadijose kepenų tūrio pakitimus įmanoma aptikti tik medicinos įranga, tad neretai pakitimai randami atsitiktinai tiriant kepenis, todėl kepenų suriebėjimas – tai liga, kurią galima „pražiūrėti“.
Iš dešimties vidutinio amžiaus pacientų, kuriuos gydytoja L. Rapolienė nusiunčia atlikti vidaus organų ultragarsinį ištyrimą, kartais trys ar net keturi jų turi suriebėjusias kepenis – hepatosteatozę. Jei yra antsvoris, medžiagų apytakos sutrikimai, padidėjęs riebalų kiekis kraujyje, cukrinis diabetas ar žmogus vartoja daug vaistų, maždaug 80 procentų visų ultragarso tyrimų baigiasi išvada – kepenų padidėjimas, jų audinio pakitimai.
– Kada reikėtų sunerimti, kad kažkas negerai su kepenimis?
– Jei žmogus pasijunta šiek tiek blogiau- pykina, paskauda pilvą- jis galvoja, kad kažko užvalgė, kad tai greitai praeis. Tai gali būti kepenų suriebėjimo pradžios simptomas. Gali būti ir kiti nespecifiniai negalavimai, kaip apetito stoka, lėtinis nuovargis, silpnumas, „nevirškinimo“ jausmas, kartumas burnoje, dažnas riaugėjimas ar pilvo pūtimas.
Deja, dažnai apie kepenų ligas praneša ne skausmas, o jų komplikacijos, pavyzdžiui, pagelsta akių obuoliai, atsiranda bėrimų, odos pigmentacijos pakitimų, venų tinklo ar nagų pakitimų.
Jei kepenys būna padidėjusios, yra jaučiamas skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku, nes tempiama jas gaubianti kapsulė, nors pačios kepenys nervų ląstelių neturi.
– Kepenų suriebėjimas pasaulyje vadinamas epidemija, o kokia situacija yra Lietuvoje?
– Sergamumas nealkoholine suriebėjusių kepenų liga (NSKL) didėja visame pasaulyje ir apima 17–46% suaugusiųjų populiacijos. Apie penktadalį Lietuvoje nustatytų ligų sudaro virškinamojo trakto ligos. Šiai grupei taip pat priklauso kepenų suriebėjimas, bet tai tik ledkalnio viršukalnė, nes dalis sergančiųjų net į gydytojus nesikreipia ar liga lieka „neužkoduota“. Vadinasi, dalis kepenų suriebėjimo atvejų nepatenka į oficialią statistiką. Kaip ir su rūkymu- rūko Lietuvoje daug žmonių, bet dažniausiai niekas nerašo rūkymo kodo. Neretai, nors ir nustačius kepenų steatozę, net gydymas neskiriamas. NSKL– nebyli kepenų liga, ji parodo savo tikrąjį veidą tada, kai atsiranda komplikacijų.
Dažnai tik tada, kai kepenų suriebėjimas pereina į uždegimą, kai randami padidinti kepenų fermentų rodikliai, yra taikomas gydymas.
Negydant kepenų suriebėjimo ir tęsiant netinkamus gyvensenos įpročius, vartojant daug vaistų ar papildų neretai prasideda kepenų uždegimas- steatohepatitas. Vėliau kepenų audinys randėja, atsiranda fibrozė, o galiausiai –25 proc. jų- ir cirozė. 10–25 proc. gali išsivystyti kepenų vėžys. Tai jau tarsi vienos krypties gatvė, kur nėra ženklo, kad galima apsisukti.
Tačiau anksti nustačius kepenų suriebėjimą, yra vilčių, kad pavyks pakeisti eismo kryptį ir grįžti prie normos, nes daug kas priklauso nuo žmogaus valios.
– Ką galite patarti? Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai?
– Reikalingas išsamus ir ilgalaikis požiūrio į gyvenseną keitimas: kalorijų ribojimas (500-1,000 per dieną), svorio sumažinimas 7-10%, alkoholio, fruktozės atsisakymas, riebalų kiekio sumažinimas maiste, fizinis aktyvumas iki 150-200 minučių per savaitę vidutinio intensyvumo treniruotės, gerinančios raumenų ir raumenų sistemos būklę ir skatinančios medžiagų apykaitą.Šiai dienaididžioji dalis Lietuvos gyventojų laisvalaikį skiria pasyviam poilsiui ir valgymui, o ne aktyviai fizinei veiklai.
Mėgstame valgyti tai, kas riebu, gausu padažų, valgome greitai, mažai kramtydami ir nespėdami laiku pajusti sotumo jausmo, nors skrandis – jau pilnas. Mes dažnai pamirštame, kad viskas, ką dedame į burną, patenka į kepenis. Todėl negalime kaltinti kepenų, kad jos ima prastai veikti. Mes galime kaltinti tik savo įpročius.
Nutukimas gali lemti tokią pačią kepenų suriebėjimo būklę, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio.Sutrikus medžiagų apykaitai riebalai pradeda kauptis ne tik kraujyje, bet ir aplink pilvo organus bei jų viduje. Tai vadinamieji visceraliniai riebalai, arba pilviniais riebalai, kurie ypač pavojingi, nes yra susiję ne tik su kepenų, bet ir su lėtine inkstų bei širdies ir kraujagyslių ligomis.
Ypač svarbu suteikti anksti nustatyti ir suteikti pagalbą kepenims pradinėje ligos stadijoje, kol dar nėra negrįžtamų pokyčių.
– Ar atėjęs pas šeimos gydytoją sveikai besijaučiantis žmogus gali paprašyti, kad būtų skiriamas vidaus organų ultragarso tyrimas?
– Jei žmogus turi minėtų nusiskundimų ar yra objektyvių požymių, leidžiančių įtarti, kad gali būti kepenų liga, šeimos gydytojas visada išrašys siuntimą. Ultragarso tyrimas – tai puiki šiuolaikinės diagnostikos priemonė, nes tai saugus, neskausmingas, daug informacijos suteikiantis ir greitas tyrimas.
Padidėjęs riebalų ar gliukozės kiekis kraujyje, pilvinis nutukimas, podagra, metabolinis sindromas ar cukrinis diabetas gali būti signalai, kad jau įvykę ir kepenų pakitimai, todėl verta išsitirti kepenis, ar jos nėra suriebėjusios, ar nėra kepenų uždegimo.
Kita vertus, Lietuvoje nėra tokios nuostatos, kad reikėtų visiems vidutinio amžiaus gyventojams profilaktiškai tirti kepenis. Ir šeimos gydytojas nėra užsakymų stalas. Tačiau vertinant, kad kepenų suriebėjimas plinta kaip epidemija, net ir be gydytojo siuntimo žmonės mokamai gali atlikti vidaus organų ultragarsinį ištyrimą.
Kepenų pažeidimai siejami ir su kitomis ligomis ar sutrikimais, pavyzdžiui, yra žinoma, suriebėjusios kepenų ligos progresavimas susijęs su sutrikusiu žarnyno mikrobiomu ir žarnyno fizinių, cheminių ir imunologinio barjero funkcijų sutrikimu.
Mums svarbu suprasti, kad tai, kas nutinka kepenims, atsiliepia visam organizmui. Bet yra viena paguoda – kepenų suriebėjimas įvyksta ne per vieną dieną, tai lėtinis procesas, todėl mes turime laiko susigriebti.
– Ar gali padėti kepenims vaistiniai augalai? Ar šiuolaikinė medicina pripažįsta tradicinius receptus, kurie padėdavo tada, kai dar nebuvo sukurta cheminių medikamentų?
– Mes skirdami vaistus vadovaujamės įrodymais grįsta medicina. Augalų gydomųjų savybių naudojimas ligų gydymui ir prevencijai skaičiuoja tūkstančiusmetų. Daug žmonių bandė šiuos receptus ir stebėjo, kaip jie veikia, ypač tais atvejais, kai trūksta efektyvaus medikamentinio gydymo.Žoliniai produktai ir funkcinis maistas priklauso biologiškai pagrįstai terapijai, turinčiai 4 svarbiausius dalykus: ilgalaikį gydomąjį efektą, lengvą prieinamumą, natūralų gydymosi būdą ir mažai pašalinių poveikių.
Europos gastroenterologų gairėse pripažįstama, kad nuo kepenų suriebėjimo ar uždegimo nėra specifinio gydymo, todėl gydytojai ieško įvairių kompleksinių priemonių, kaip padėti pacientams.
Vaistinių augalų, gerinančių kepenų veiklą, Lietuvoje jų taip pat netrūksta, tai – pelynai, kraujažolės, kiaulpienės, pipirmėtės, trūkažolės, varnalėšos, citrinvyčiai, erškėčiai. Apie šiuos augalus sakoma, kad jie išvalo kepenis, padeda joms atgimti, taip pat skatina tulžies išsiskyrimą.
Tačiau pasaulyje daugiausia mokslinių faktų, įrodančių teigiamą poveikį kepenims, yra sukaupta eksperimentuojant su silimarinu, šios biologiškai veiklios medžiagos gausu tikruosiuose margainiuose.Legendoje apie tikrąjį margainį (lot. Sylybum marianum) pasakojama, kad baltos dėmelės ant vaistinio augalo lapų atsirado, nes ant jų užtiško mergelės Marijos pieno lašeliai. Lietuviai tikrąjį margainį vadina įvairiai: margalape usnimi, Marijos dagiu, šventadagiu.
Jeigu reikėtų įvertinti, kokie maisto produktai yra saugūs kepenims, būtina prisiminti obuolius, česnakus, avokadus, granatus, brokolius, burokus, artišokus, graikinius riešutus. Daugiausia mokslinių įrodymų sukaupta tiriant prieskoninį augalą ciberžolę, turinčią biologiškai aktyvų junginį- kurkuminą. Kurkuminas pasižymi teigiamu poveikiu ne tik kepenų ląstelėms, bet taip pat gydant kitus virškinimo, kvėpavimo, širdies-kraujagyslių, nervų sistemų,odos, onkologinius susirgimus, bet daugiausia duomenų yra sukaupta, vertinant poveikį virškinimo sistemai ir kepenims.
– Brangiausi prieskoniai, kurie iš Indijos pasiekdavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, buvo juodieji pipirai. Kaip atsitiko, kad jie taip pat tapo skubiąją pagalba kepenims?
– Juodieji pipirai yra naudojami ne tik kulinarijoje, jie gali mums padėti apginti kepenis nuo suriebėjimo. Ankstyvoje Kinijos ir Indijos medicinoje juodasis pipiras buvo naudotas kaip natūrali medžiaga pilvo, gerklės, migrenos ir raumenų skausmo, šaltkrėčio, karščiavimo, reumatizmo mažinimui, peršalimo, blogo virškinimo, komos gydymui.Mokslininkai susidomėjo juose esančia veikliąja medžiaga piperinu, kuris, naudojamas įvairiuose deriniuose, dešimtimis kartų pagerina kitų medžiagų, pavyzdžiui, silimarino ir kurkumino pasisavinimą žarnyne.
Jei naudosime tik ciberžolės šaknį bus kur kas mažesnis efektas, nes veiklioji medžiaga kurkuminas nepateks į kraują ar bus greitai suardytas kepenyse. Yra žinoma, kad piperinas tarsi užrakina naudingas medžiagas ardančius fermentus ir pagerina jų patekimą per žarnos sienelę į kraują, vadinasi, daugiau veikliųjų medžiagų pateks ir į kraują.
– Kaip teisingai pasirinkti iš gausybės preparatų kepenims vaistinės lentynoje?
– Visada patariu pacientams išbandyti įvairias priemones, taip pat augalinius preparatus, kurie turi teigiamą poveikį kepenų ląstelių apsaugai ar jų atstatymui.
Praktiškai pasiteisinęs derinys yra iš kurkumino, silimarino ir piperino. Šį derinį, praturtintą dar keliais naudingais kepenims augalais (gysločiais, bijūno šaknimi, medetka, dilgėle) galima įsigyti kapsulių pavidalu vaistinėse. Tokia išskirtinė formulė užtikrina poveikį keliomis kryptimis – mažina kepenų suriebėjimą ir uždegiminius elementus, skatina ląstelių regeneraciją, reguliuoja tulžies išsiskyrimą, mažina kepenų ligų simptomų ir galimų komplikacijų riziką. Ji tinka kaipprofilaktika esant hepatosteatozės rizikos veiksniams ar jau turint kepenų suriebėjimą ar uždegimą, sergant virusiniais hepatitais, ilgai gydant vaistais, po apsinuodijimų.
– Yra žmonių, kurie vertina tik tabletes. Ką galėtumėte jiems pasakyti?
– Bet kurių vaistų, ypač keleto, vartojamas taip pat žaloja kepenis, nes dauguma jų yra skaidoma kepenyse. Maždaug pusė Lietuvos gyventojų nuolat vartoja vaistus – ne tik tuos, kuriuos paskyrė gydytojai, bet ir tokių, kurių įsigyja patys. Neretai žmonės neįvertina pavojaus, kad kepenims gali tekti pernelyg didelis krūvis. Vadinasi, turime ieškoti natūralių būdų, kaip padėti kepenims.
Šiuolaikiniai augaliniai preparatai remiasi mokslu pagrįstais teigiamo poveikio įrodymais. Duomenys kaupiami dešimtis metų. Turime pripažinti, kad šiuo metu medicina neturi daug įrankių, kaip padėti kepenims, bet yra labai daug žmonių, kuriems nustatytas kepenų suriebėjimas. Mes, gydytojai, neturime laukti, kol prasidės negrįžtami procesai pacientų kepenyse. Jiems reikia padėti čia ir dabar. Tuo, ką jau turime.
Daug kas priklauso taip pat nuo pacientų atsakomybės ir požiūrio į savo sveikatą. Jei nustatyta, kad kepenyse ėmė kauptis riebalai, svarbi žinia yra tai, kad galime ir reikia nutraukti šį ydingą ratą. Kepenų suriebėjimas – ne mirtina diagnozė: kepenis galima atkurti, bet tai yra sunkus ir ilgas procesas, reikalaujantis pačio žmogaus valios ir pastangų.
